Amžiaus grupė 1 4-6 metai

Kūnas

„Lyties žymuo“ – biologinė lyčių klasifikacija

Medicina ir visuomenė kūnui kelia šiuos kriterijus – pagal šiuos vadinamuosius lyties žymenis žmonės skirstomi į vyrus ir moteris:

Prenatalinis lyties vystymasis

Lyties vystymasis per pirmąsias penkias nėštumo savaites pas visus vaikus vyksta vienodai. Tik paskui vyriški ir moteriški embrionai vystosi skirtingai. Mergaitei tarp kojų vystosi iškilimas ir pamažu subręsta į išorinius lytinius organus: klitorį, išorines ir vidines lytines lūpas. Tam kad lytinis vystymasis pasibaigtų, turi susiformuoti lytinės liaukos – kiaušidės ir sėklidės. Nuo penktos savaitės moteriško embriono kūne auga audiniai, kurie tampa gimda, kiaušintakiais ir viršutine makšties dalimi. Panašus procesas vyksta ir vyriškame embrione: čia susidaro prielipas, sėkliniai latakai ir sėklinės pūslelės, o pertekliniai audiniai regresuoja.

„Kas gims?“

Jau nėštumo metu daugeliui tėvų svarbu žinoti, „kas gims“ – mergaitė ar berniukas. Maždaug nuo vieno iki dviejų iš 1000 vaikų po gimimo dėl jų genitalijų (išorinių lytinių organų) negalima aiškiai priskirti vyrams ar moterims. Tai vadinama interlytiškumu arba lyties vystymosi variantais.

Tikrovė rodo daug daugiau su lytiniais požymiais susijusių variantų nei pirmiau pateiktoje lentelėje:

Maži vaikai ir jų kūnai

Mažai kas žino, kad nuo mažens užsiima „lytiniu švietimu“ – pavyzdžiui, įvardindami arba neįvardindami kūno dalių. Čia padedamas pagrindas teigiamam kūno vaizdo supratimui ir jautriam, teigiamam požiūriui į savo vėlesnį seksualumą.

Daugumai vaikų, turinčių varpą, prisilietimas, tampymas ar trynimas yra visiškai natūralus dalykas. Vaikai, turintys vulvas, dažnai trina jas į fotelių kampus ar minkštus žaislus. Tai normalu jų amžiuje. Vaikai taip pat mėgsta naudoti šį savęs stimuliavimą kaip pagalbą / ritualą norėdami užmigti. Daugelis šios amžiaus grupės vaikų stimuliuoja savo lytinius organus, nes tai sukelia „malonius jausmus“. Jei gėdos jausmas dar neatėjo, jie tai darytų ir viešai – pavyzdžiui, darželio rytiniame rate ar per šeimos šventes.

Kyla pirmieji klausimai

Toliau pateikiame tipiškų vaikų klausimų pavyzdžius ir galimus atsakymus. Kviečiame naudoti žaliai parašytus atsakymus bendraujant su savo vaikais. Juodai parašyti sakiniai yra paaiškinimai suaugusiems skaitytojams (-oms).

„Kuo skiriasi mergaitės ir berniukai?“

„Dauguma mergaičių turi vulvą, dauguma berniukų – varpą ir sėklides.“

Tokiu būdu atsižvelgiate į tai, kad lytiniai organai atrodo skirtingai, bei apimate interseksualius vaikus. Vaikai nuo mažens atpažįsta lyčių skirtumus. Jiems tai labai įdomu ir jie nori tai „patikrinti“ vėl ir vėl, pavyzdžiui, kartu eidami į tualetą. Meiliai arba šeimoje įprastais žodžiais vadinti lytinius organus yra normalu, tačiau vaikai taip pat turėtų žinoti teisingus pavadinimus. Šioje amžiaus grupėje tai taikoma išoriniams, t. y. matomiems lytinių organiais.

„Iš kur atsiranda kūdikiai?“

„Kai kūdikis yra pakankamai didelis, maždaug po 9 mėnesių jis gimsta per makštį.“

Į klausimą, ar tai skausminga, galite atsakyti:

„Tai labai vargina ir mamą, ir kūdikį. Bet kai kūdikis gimsta, esi toks laimingas, kad viskas, kas buvo prieš tai, jau nebesvarbu“.

Jei jūsų vaikas gimė atlikus cezario pjūvį, paaiškinkite tai vaikams suprantamais žodžiais, pavyzdžiui:

„Kadangi tu negulėjai žemyn galvele, man padarė narkozę, tada buvo atidarytas pilvas ir tu buvai iš ten ištrauktas. Tada pilvas vėl buvo susiūtas.“

„Kaip kūdikiai patenka į pilvą?“

„Dauguma kūdikių atsiranda taip: kai vyras ir moteris labai myli vienas kitą, jie bučiuojasi, glamonėjasi, galbūt net ir nuogi, o artimiausios glamonės gali būti tada, kai makštis priima varpą. Jei jiedu toliau glamonėjasi, iš varpos išeina daug spermatozoidų, o kai jie susitinka su kiaušialąste, gali atsirasti kūdikis.“

Į KIEKVIENĄ užduotą klausimą reikia atsakyti. Nebūtina tai padaryti iš karto, galima šiek tiek palaukti, pagalvoti ar paskaityti. Bet tuomet reikėtų prieiti prie vaiko ir pačiam atsakyti į klausimą.

Tapatybė

Kiekvienas vaikas turi lyties jausmą

Vaikai labai anksti supranta, kad lytis ir su ja susiję lūkesčiai vaidina pagrindinį vaidmenį jų gyvenime. Dar nesulaukę 4 metų vaikai save klasifikuoja pagal lytį. Taigi jie sąmoningai suvokia sąveikos su mergaitėmis ir berniukais skirtumus. Tai turi įtakos Aš tapatybės raidai, vaiko elgesiui ir supratimui bei savęs priskyrimui prie „tikros“ mergaitės ar „tikro“ berniuko. Raidos psichologijoje šiame kontekste vartojama sąvoka „lytinė tapatybė“.

Net ikimokyklinio amžiaus vaikai pastebi, kad skiriasi mergaičių ir berniukų elgesys bei fizinės savybės. Tėvų patvirtinimas ir elgesys daro įtaką lytinės tapatybės raidai ir vaikams kyla klausimas, kas daro berniuką ar mergaitę „tikrą“, ką jis / ji žaidžia, ką jis / ji dėvi, kaip elgiasi. Pavyzdžiui, mergaitės pastebi, kad jos daugiausiai giriamos už darbštumą, kad pastebima jų išvaizda. Panašiai tai veikia ir berniukus, kai jie skatinami elgtis kaip pašėlę arba jiems duodamas signalas, kad vyrai neverkia.

Po šios stebėjimo fazės, maždaug ketverių metų amžiaus vaikams ateina laikas, kai jie pradeda tapatintis su savo lytimi. Pavyzdžiui, žaidime pirmenybė teikiama tos pačios lyties atstovams.

„Teisingos“ mergaitės ar berniuko idėja keičiasi gyvenimo eigoje, atsižvelgiant į žmogaus fizinį vystymąsi ir socialinės aplinkos perduodamą informaciją apie lyčių įvairovę.

Lytinė tapatybė: mano vaikas transseksualas

Lytinė tapatybė, t. y. paties žmogaus suvokiama priklausomybė lyčiai, yra glaudžiai susijusi su savęs suvokimu. Ji vystosi smegenyse ir nėra sąmoningas sprendimas. Stephanie Brill ir Rachel Pepper tėvų vadove rašo: „Žmonės nepasirenka jaustis kaip berniukas ar mergaitė, arba kaip abu, arba kaip nė vienas iš jų. Jie tiesiog yra tokie, kokie yra“.

Kai kuriems vaikams lytinė tapatybė neatitinka kūno lyties, t. y. anatomijos. Tokie vaikai yra transseksualai.

Lytinė tapatybė vystosi kartu su kalbos įgūdžiais. Todėl gali būti, kad Jūsų vaikas atitinkamai praneš Jums apie savo lytiškumą, pavyzdžiui, tokiais sakiniais: „Mama, aš visai ne berniukas, man vis tiek varpa greitai nukris.“ arba „Norėčiau, kad Kalėdų Senelis man padovanotų varpą.“ Tokie teiginiai gali labai skirtis pagal reikšmę ir dažnumą. Labai svarbu, kad jie būtų išgirsti.

Šveicarijos translyčių asmenų tinklas pataria tėvams neskubėti, atidžiai klausytis ir toliau dovanoti savo meilę, jei įtaria, kad jų vaikas – translytis. Tėvai, kurie Vokietijoje susivienijo į asociaciją „Trakine e.V.“, aiškiai formuluoja: „Mums svarbiausia – mūsų vaikų poreikiai, kuriuos jie išreiškia čia ir dabar. Visų pirma, tai apima jų pasirinktos lyties išraiškos pripažinimą ir, jei jaunas asmuo to pageidauja, jo fizinės išvaizdos pritaikymą pasirinktai lyčiai.“

Vaikai mokosi socialinės lyties

Įvairūs tyrimai rodo, kad mes, žmonės, skirtingai elgiamės su mergaitėmis ir berniukais, neretai klasifikuojame juos pagal stereotipus. Tai ne visada yra kažkas neigiamo, tačiau reikėtų elgtis apdairiau, kai bendraujama su ikimokyklinio amžiaus vaikais.. Kaip rodo naujas Medisone atliktas psichologijos profesorės Kristin Shutts eksperimentas, šiai amžiaus grupei lyties suvokimas jau yra svarbus. Trejų metų vaikams buvo rodomas vaizdo įrašas, kuriame mergaitė ir berniukas rankoje laikė daiktą, kurio vaizdo įrašą žiūrintys vaikai neatpažino. Berniukas pasakė: „Mano vardas Benas. Man patinka „Spoodle“. „Spoodle“ yra mano mėgstamiausias maistas.“ Mergaitė sakė: „Mano vardas Betsy. Man patinka „Blickets“. „Blickets“ yra mano mėgstamiausias maistas.“ Vėliau žiūrintys vaikai buvo paklausti, ką jie mieliau valgytų. 65 % berniukų rinkosi „Spoodles“, o 85 % mergaičių – „Blickets“. Jie nežinojo tokių patiekalų ir, matyt, savo sprendimą grindė vaikų iš vaizdo įrašo lytimi.

O kaip su mergaitėmis ir berniukais? Ar mažas skirtumas yra įgimtas ar įgytas? Nėra vieningų tyrimų, tačiau manoma, kad pusę lemia genetika, o kitą pusę – socialinė įtaka. Vis dar pastebima tendencija, kad berniukai auklėjami kitaip nei mergaitės. Manoma, kad berniukai nuo pat mažens turi būti tvirtesni ir stipresni, jiems negalima skųstis, jei nubrozdina kelius. Laikoma, kad mergaitės labiau bendraujančios, todėl su jomis kalbama anksčiau ir dažniau. Tai reiškia, kad net ikimokyklinio amžiaus vaikai dažnai nesąmoningai ir gana aiškiai klasifikuojami ir su jais elgiamasi atsižvelgiant į jų lytį. Tačiau būtų geriau elgtis su vaikais pagal jų pomėgius ir talentus, įgūdžius ar individualius gebėjimus. Net jei Jūs, kaip tėvai, sąmoningai bandote pasiūlyti mergaitėms ir berniukams įvairesnių pasiūlymų, greičiausiai pastebėsite, kad Jūsų dukros ar sūnūs elgiasi stereotipiškai. Nuo trejų iki ketverių metų tai susiję su lyties suvokimo ugdymu ir su tuo susijusiu savęs atradimo procesu. Tačiau kuo vyresni vaikai, tuo jautriau jie reaguoja, pvz., pasirenkant drabužius ir žaislus, jie atsisako daiktų arba spalvų, kurie akivaizdžiai „priklauso“ kitai lyčiai.

Jausmai

Nuo mažens lytiškai ugdomi vaikai sužino, kokią vertę turi fizinis kontaktas, intymumas ir artumas, taip pat supranta su jais susijusią gerovę. Vaikai mokosi atskirti malonius ir nemalonius pojūčius, pažįstamus ir svetimus žmones. Bėgant metams šis gebėjimas vystosi. Būdami tėvais Jūs sąmoningai ir nesąmoningai perteikiate žinutes, susijusias su jausmais ir emocijomis, kai reaguojate, kalbate ir atkreipiate dėmesį į įvairius dalykus. Tokiu būdu Jūs, būdami tėvais, sąmoningai ir nesąmoningai užsiimate lytiniu švietimu.

Vaikų jausmus visada reikia gerbti. Net jei manote, kad tai netinkama. Vaikai tiksliai žino, kada yra laimingi, su kuo nori žaisti arba kas jų naujasis draugas arba draugė.

Prisirišimas vaidina svarbų vaidmenį

Daugelis ketverių – šešerių metų vaikų atranda meilę priešingos lyties gimdytojui arba priešingos lyties artiman žmogui – tokie jausmai gali atsirasti jau nuo trejų metų. Neretai tėvai išgirsta: „Kai užaugsiu, vesiu tave / tekėsiu už tavęs!“. Taip vaikas parodo, koks svarbus yra gimdytojas, išreiškia savo meilę. Šis jausmas gali paskatinti vaikus jausti pavydą, vaikas pradės reikalauti gimdytojo tik sau. Toks reiškinys taip pat gali pasireikšti ir bendraujant su kitais vaikais pasakant: „Eik šalin, čia mano mama!“. Šie intensyvūs jausmai gali būti tokie stiprūs, kad Jūsų vaikas nenorės palikti Jūsų ir, pavyzdžiui, kiekvieną naktį norės miegoti Jūsų lovoje. Toks vaikų elgesys su tėvais gali būti nepatogus, tačiau svarbu žinoti, kad vaikas taip elgiasi nesąmoningai.

Elgesys yra rimtų vaiko jausmų, išreiškiančių prisirišimą ir priklausymą, išraiška. Su meile ir supratimu paaiškinkite vaikui, kad Jūsų ir vaiko santykiai išliks nepakitę, nepriklausomai nuo kitų santykių (draugystės, kitų vaikų, su kuriais draugaujama, esant santykių partneriui / partnerei). Būna atvejų, kai vietoj gimdytojo vaikai pasirenka kitą artimą asmenį ir gali jam išreikšti savo gilų prisirišimą bei apipilti juos meilės ženklais. Visuomet būkite taktiški ir įsitikinkite, kad nekils nesusipratimų. Ypatingai šiame etape vaikams itin svarbus artumas. Be to, svarbu, kad vaikai išmoktų nustatyti savo ribas ir turėti teisę pasakyti „Ne“. Reikėtų suteikti vaikams galimybę būti savarankiškiems ir šią jų savybę skatinti. Pavyzdžiui, galite su meile paskatinti vaiką miegoti savo lovoje arba pasiūlyti jam praleisti laiką su kitu artimu žmogumi.

Vaikai junta ribas ir išsivysto gėdos jausmas

Šiame amžiuje kontaktai su bendraamžiais tampa vis svarbesni. Daugelis vaikų suranda naujų kontaktų darželyje, žaidimų aikštelėje ar kaimynystėje. Šiose vaikų grupėse jie vis dažniau mokosi, kaip elgtis ir kokių socialinių taisyklių laikytis. Daugumai vaikų patinka bendrauti su kitais, vaidmenų žaidimai turi ypatingą reikšmę. Jie gali padėti išanalizuoti išgyvenimus arba sumažinti baimės jausmą.

Norėdami patenkinti savo smalsumą, vaikai tyrinėja savo arba kitų vaikų kūnus. Šiuose žaidimuose turi būti aiškios taisyklės visiems dalyvaujantiems. Taip vaikai susiduria su „ribų“ tema. Jie mokosi priimti kitų vaikų ribas bei nusistatyti savas.

Priklausomai nuo vaiko, gėdos jausmas išsivysto nuo trejų iki ketverių metų. Jis toliau vystosi pradinėse klasėse, kartais prieš pat lytinį brendimą. Kaip ir kitose mokymosi fazėse, vaikas atranda save kaip savarankišką būtybę. Tai svarbus mokymosi etapas. Gėda – tai apsauginė funkcija. Taip žmonės gina savo kūno intymumą ir privatumą. Atkreipkite dėmesį į tai, kad intymumas yra privatus, bet tai nėra tabu. Jūsų vaikas turėtų pažinoti savo kūną ir mokėti visų savo kūno dalių pavadinimus. Vaikai taip pat turėtų žinoti, kad jiems leidžiama liesti bet kurią savo kūno dalį. Tokiu atviru Jūsų požiūriu vaikas žino: „Namuose galiu užduoti klausimus – bet kuria tema“.

Bendraudami su kitais vaikais ar su artimais žmonėmis vaikai susipažįsta su savo ribomis. Tai pastebima ir tada, kai vaikai į namus parsineša „negražius“ žodelius. Vaikai pastebi, kad tam tikrų žodžių tarimas sukelia tam tikrą suaugusiųjų reakciją. Vaikai dažnai nežino šių žodžių prasmės. Vaiko dėmesys sutelkiamas į sukeltą atsaką. Tokia reakcija atrodo juokinga ir, svarbiausia, įdomi. Toliau kyla klausimas: „Kaip į tai reaguos mama ar tėtis? Ar jie supyks?“. Norėdami patikrinti šias ribas, vaikai gali kartoti šiuos žodžius ir pradėti juos vartoti įvairiose situacijose, kurios tėvams atrodo nemalonios, pavyzdžiui, žaidimų aikštelėje.

Vaikai yra smalsūs

Vaikai vis labiau domisi dauginimosi tema. Tai ypatingai pastebima, kai, pavyzdžiui, laukiamas broliukas arba sesutė arba artimo žmogaus pilve auga kūdikis. Tada gali atsitikti taip, kad būsite užversti klausimais šia tema. Vaikas nemato skirtumo tarp klausimų apie kūną bei reprodukciją ir klausimų apie kitą interesų sritį. Būtent todėl pasitaiko, kad šie klausimai gali būti užduodami labai nepatogiose situacijose, pavyzdžiui, stovint eilėje prie kasos. Čia svarbu, kad meiliai ir ramiai pasakytumėte vaikui, kad galima užduoti visus klausimus. Galite būti ramūs, nebūtina atsakyti iš karto. Tiesiog grįžkite prie klausimo kitą akimirką. Pavyzdžiui, kai esate namuose ir iškraustėte pirkinius, skirkite laiko pasikalbėti su vaiku. Turite „skolą“, nelaukite, kol vaikas vėl paklaus – kitaip jis gali ieškoti kitų šaltinių, kaip numalšinti žinių troškulį. Svarbu perteikti jausmą vaikui tiesiogiai: „Gali bet kada man užduoti bet kokius klausimus, aš tau į juos atsakysiu.“ Tačiau tokiu atveju turėtumėte vadovautis šiuo požiūriu.

Geros ir blogos paslaptys

Vaikams reikia galimybės atsitraukti. Galbūt Jūsų vaikas jau entuziastingai susikūrė sau urvą iš antklodžių ir kėdžių. Vaikui taip pat reikia paslapčių. Tai turėtų būti paslaptys, kurios nedaro žalos, nekyla iš smurto ar grasinimų. Tai gražios ir geros vaikų paslaptys, kurios į jų pasaulį atneša kažką įdomaus ir jaudinančio. Tai skatina savarankiškumą, atsiribojimą ir asmenybės ugdymą. O vaikai savo jausmus išreiškia kitaip nei suaugusieji, retai žodžiais. Vaikai išreiškia save savo elgesiu, piešia piešinius ar žaidžia. Todėl svarbu atkreipti dėmesį į savo vaiko elgesį. Jei kažkas Jums atrodo keista, įsiklausykite į savo nuojautą ir vadovaukitės šiuo jausmu.

„Ne“ reiškia „Ne“

Vaikai turi ne tik teisę, bet ir norą turėti privatų gyvenimą. Tai gali būti susiję su kūnu – „Mano kūnas priklauso man!“ Vaikas gali norėti vienas nueiti į tualetą, nusiprausti po dušu, žaisti savo kambaryje ar savo sukurtame urve. Jūs, kaip tėvai, turėtumėte tokį vaiko sprendimą gerbti ir į jį atsižvelgti. Net jei manote, kad Jūsų vaikas švariai nenusiprausia. Su meile pasakykite tai, neatimdami iš vaiko galimybės veikti savarankiškai. Svarbu, kad prieš vaiko norą nebūtų daromi jokie prisilietimai, tokie kaip spaudimas, bučiavimas, glamonėjimas ar kutenimas. Vaikas turi pats nuspręsti, ar jis nori apkabinimo. Žinoma, galima ir reikia liesti, kai norima išvengti pavojaus.

Teigiamo savo kūno jausmo ugdymui ir gebėjimo kalbėti skatinimui reikalingi žodžiai atitinkamoms kūno dalims. Taip vaikas turi galimybę įvardyti, ko jam šiuo metu reikia ar nereikia. Tokiu būdu vaikas išmoksta pasakyti tokius teiginius kaip „galite liesti mano ranką, pilvo – ne“. Lygiai tas pats galioja ir įvardijant lytinius organus.

Vaikai turi teisę pasakyti "Ne!", net ir artimiems žmonėms. Reikia mokytis sakyti "Ne", kad vaikai galėtų užtikrintai ginti savo poziciją net ekstremaliose situacijose. Gana nesunkiai galima pasimokyti tokių sakinių kaip: "Aš to nenoriu!", "Ne, aš neisiu kartu!“ arba „Man tai nepatinka!“. Kad vaikas sustiprintų pasitikėjimą savimi, jam reikia Jūsų padrąsinimo, kad jis gali ištarti šiuos sakinius, jeigu jis taip jaučia. Net tokiais atvejais, jei manote, kad pasakymai tuo metu tiesiog netinkami.

Kita vertus, įvertinkite ir mažų vaikų norą parodyti save. Jie didžiuojasi savo kūnu ir jaučiasi jame gerai. Džiaukitės, kad vaikas atranda savo kūną. Švelniai ir pagarbiai valdykite nuogumą nustatydami taisykles, kur ir kada galima rodyti nuogą kūną. Taip pat galite draugiškai nustatyti ribas.

Meilė

Vaikai turi savo fizinio ir psichoseksualinio vystymosi tempą. Jūs, kaip tėvai, lydite ir skatinate šį individualų vystymąsi. Turėtumėte nepamiršti, kad vaikų ir suaugusiųjų seksualumas labai skiriasi. Vaikai turi panašias fizines reakcijas kaip ir suaugusieji, tačiau vaikai šiems išgyvenimams suteikia kitokią reikšmę: jie yra fizinės patirties dalis. Kaip tėvai, turėtumėte atkreipti dėmesį, kad į vaiko seksualinius veiksmus nereikėtų žiūrėti per suaugusiųjų seksualumo akinius. Seksualinis vystymasis pirmiausia vyksta neseksualiose srityse – pagrindinių poreikių tenkinimo ir kūno suvokimo patirtis yra tokia pati šio vystymosi dalis, kaip ir santykiai su kitais žmonėmis bei artumo ir saugumo išgyvenimai.

Maždaug nuo ketverių metų vaikai pradeda domėtis lytimi ir lytiniais organais. Jie nori išbandyti, kaip lyčių vaidmenys formuojasi kasdieniame gyvenime ir socialiniame elgesyje. Tėvai, draugai ir pažįstami jiems yra sektinas pavyzdys. Žaisdami vaidmenimis vaikai randa kontaktą vieni su kitais, mokosi išbandyti dalykus ir pažinti savo ribas. Jie išmoksta gyvenimo kartu taisyklių ir gali jas išbandyti – tai svarbus žingsnis siekiant suprasti socialinę sąveiką. Tvirta draugystė užsimezga maždaug nuo ketverių metų, dažniausiai maždaug tos pačios lyties grupėse. Labai svarbu gerbti tokio amžiaus vaikų draugystę ir jausmus. Kai vaikai sako, kad myli savo draugą arba draugę, tai neturėtų būti pašiepiama ar menkinama. Jeigu nežiūrima rimtai į gražius ir malonius jausmus, gali kilti sumaištis ir nusivylimas. Vaikams labai svarbūs pavydo ir nusivylimo jausmai, svajonės ir prisirišimas.

Vaikų kognityvinė raida progresuoja, vaikai supranta pasaulį ne tik savo kūnu ir pojūčiais, bet ir per kognityvinį suvokimą. Jie parodo tai užduodami suaugusiems daug „kodėl“ klausimų. Būna ir taip, kad vaikai visai neklausinėja. Vaikai vystosi skirtingai. Jūs, kaip tėvai, esate atsakingi už pokalbių skatinimą. Turėtumėte atsižvelgti į vaiko ribas ir poreikius.

Pokalbis ir pasitikėjimo jausmas svarbesni nei tobulai suformuluoti atsakymai. Vaikas turėtų būti informuotas, kad į klausimus ir, svarbiausia, į patį vaiką žiūrima rimtai ir jis yra gerbiamas. Tokiu būdu sukuriate pasitikėjimo ir saugumo jausmą, kad Jūsų vaikas bet kada gali ateiti pas Jus ir ko nors paklausti. Tai ypač svarbu, kai vaikai patiria priekabiavimą ar prievartą. Jei vaikai negali kalbėti apie klausimus, išgyvenimus ar pastebėjimus, laikui bėgant atsiranda nekalbumas. Jei dėl kokių nors priežasčių vaikas pasijaustų blogai, jam gali būti sunku pasakyti arba jis gali net nepasakyti.

Tyrinėjimo žaidimai

Vaikai savo smalsumą kūno tematika gali patenkinti žaisdami tyrinėjimo žaidimus, vadinamus gydytojo žaidimus. Patenkinamas švelnumo poreikis, be to, galima išbandyti vaidmenis. Vaikams šis žaidimas – kaip ir bet kuris kitas. Jie išbando tai, ką pastebėjo, ir tai, kas jiems atrodo įdomu. Tokiu būdu imituojamas suaugusiųjų elgesys, pavyzdžiui, bučiavimasis ir glamonėjimasis arba vaidmenų žaidimas apie vestuves.

Suaugusiųjų reakcija gali sukelti neigiamą kaltės ar gėdos jausmą, todėl vaikai stengiasi nuslėpti žaidimus gydytojais. Atviras elgesys su seksualumu ir sėkmingas lytinis švietimas nesukelia vaikams jausmų, kad jie turi kažką slėpti. Tada jie gali išbandyti patirtį ir fantazijas žaidime.

Svarbu, kad vaikai išmoktų pažinti savo ribas ir priimti kitų ribas. Kai vaikai patenkina savo smalsumą, dažniausiai vėl atsiranda kiti žaidimai, kadangi tyrinėjimų žaidimai prarado savo žavesį.

Iš esmės turėtumėte leisti kūno tyrinėjimo žaidimus. Taip pat galite sąmoningai pasiūlyti vaikams galimybę žaisti netrukdomai ir nepastebimai. Tačiau kaip ir bet kuriame žaidime, reikia nustatyti tam tikras taisykles:

• Žaidimas yra savanoriškas visiems.
• Nė vieno vaiko negalima įtikinėti ar versti. Taip pat draudžiamas šantažas („Tuomet tu daugiau man ne draugas (-ė)“).
• „Ne“ reiškia „Ne“ ir visi turi su tuo sutikti.
• Žaidimas gali būti nutrauktas arba baigtas bet kuriuo metu.
• Visi turi būti atsargūs vieni su kitais. Nieko neleidžiama sužeisti ir nieko neįkišama į kūno angą.
• Vaikai turėtų atitikti panašaus amžiaus ar jėgos santykį, t. y. būti maždaug tokio paties amžiaus, vienodo išsivystymo ar tokio pat ūgio.

Suaugusieji turėtų įsikišti tik tuo atveju, jei vaikai žaidžia prieš savo valią arba yra įtikinami žaisti vyresnių vaikų. Taip pat, jei žaidimai viršija vaikiškų žaidimų ribas, pvz., varpa įkišama į burną.

Seksualiniai išpuoliai tarp vaikų

Seksualiniai išpuoliai gali pasitaikyti ir tarp vaikų. Čia galima išskirti keturias kategorijas: emocijų apakinimas, iškreipta situacija, tyčinis išpuolis ir prievartą patyrusio vaiko išpuolimas. Emocijų apakintas išpuolis yra ne seksualinis smurtas, o ribų pažeidimas. To priežastis dažnai slypi tame, kad žmogaus paties seksualinis susidomėjimas, smalsumas yra toks stiprus, jog peržengiamos kito vaiko ribos. Tokie ribų pažeidimai gali atsirasti žaidžiant kartu, pavyzdžiui, tyrinėjimo žaidimus. Vienas vaikas nori nutraukti žaidimą, o kitas vaikas nori tęsti toliau, nes situacija jam labai įdomi – ir todėl nenutraukia žaidimo. Tokios situacijos reikalauja suaugusiųjų įsikišimo.

Visų pirma atkreipkite dėmesį į galią ir ar žaidžiama savo noru, kaip pagrindines seksualinio išpuolio prieš vaikus savybes. Galima nesunkiai atpažinti, ar veiksmas vyksta savo noru. Nesudėtinga atpažinti, kur seksualiniai išpuoliai vyksta pasitelkiant smurtą, garsiai protestuojant ar su suaugusiųjų skundais. Tačiau gali atsitikti ir taip, kad vaikai patiria spaudimą dalyvauti „žaidime“. Savanoriškumas taip pat gali išnykti vykdant veiklą ir veikla gali tęstis prieš vaiko valią. Galios disbalansas arba hierarchija tarp vaikų priklauso nuo įvairių veiksnių ir dažniausiai tai normalu. Jei šis galios disbalansas naudojamas sąmoningai peržengti kitų vaikų ribas ir siekiant padaryti pasipriešinimą bei atsisakymą neveiksmingu, reikalingas suaugusiųjų įsikišimas.

Kai įsikišate, turėtumėte pasikalbėti su vaikais apie taisykles ir jų motyvus. Reikėtų praplėsti vaikų kompetencijas ir veiksmų galimybes, pavyzdžiui, žaidimais ribų ar jausmų nustatymo temomis. Jei tyrinėjimo žaidimai tampa priverstiniais, tai gali būti patirtų išpuolių požymis. Vaikai taip pat tokiu būdu analizuoti savo patirtį, pavyzdžiui, jei jie žiūrėjo pornografiją arba stebėjo lytinius santykius. Išanalizuokite situaciją atidžiau ir kreipkitės pagalbos į konsultavimo centrus.

Galioja taisyklė: pirmenybę turi nukentėjęs vaikas. Buvo pažeista apsisprendimo teisė, jausmai, o gal ir kūnas. Vaikui dabar reikalingas jausmas, kad jis nėra kaltas. Tokie sakiniai kaip „Visada kalti abu!“ arba „Ką gi TU padarei?“ netinkami būtent todėl, kad buvo panaudotas galios disbalansas. Nukentėjusiam vaikui reikia emocinio dėmesio ir erdvės jausmams išreikšti. Jis turi jausti, kad juo tikima. Tik taip vaikas gali įveikti incidentą.

Būtina sustabdyti skriaudžiantį vaiką ir priešintis tokiam jo elgesiui. Tik taip jis gali išmokti, kad valdžia baigiasi tuomet, kai įsikiša suaugusieji. Jis turi išmokti, kad įžeidžiantis elgesys buvo neteisingas. Būtinai nupasakokite visą įvyko eigą iš nukentėjusiojo vaiko perspektyvos dar pokalbio pradžioje. Neklauskite pradžioje „Kas vyko prieš tai?“ – dažniausiai aiškinamųjų atsakymų nebūna ir vaikas iš karto ima gintis. Suteikite skriaudikui erdvės papildyti arba apibūdinti tai, kas jo manymu nutiko. Įsitikinkite, kad vaikas supranta, kad Jūs neabejojate nukentėjusio vaiko patikimumu. Klausimai apie poelgio motyvą ir priežastis dažniausiai veda prie pateisinimų, nes vaikas į šį klausimą pats atsakyti negali. Turi būti aiškiai nurodoma, kad toks elgesys nėra teisingas ir jo reikia vengti. Paaiškinkite, kad atstumiamas elgesys, o ne pats vaikas.

Seksualinis smurtas

Seksualinė prievarta prasideda tada, kai ieškomas arba tęsiamas kontaktas su vaikais, nes suaugęs žmogus dėl to seksualiai susijaudina. Svarbu, kad suaugusieji, o ne vaikai turėtų įvertinti savo susijaudinimą. Ši atsakomybė negali būti perkelta ant vaikų, nes dažniausiai jie negali įvertinti savo veiksmų pasekmių. Suaugusiųjų užduotis – apsaugoti vaikus nuo žalingų pasekmių.

Ankstyvasis lytinis švietimas turi didelę įtaką seksualinio smurto prevencijai. Vaikai, kurie pažįsta savo kūną, yra gerai informuoti, sugeba atskirti gerus ir blogus jausmus ir randa žodžius seksualinio pobūdžio turiniui, yra geriausiai apsaugoti nuo seksualinės prievartos ir gali pranešti apie tokio pobūdžio smurtą kitiems arba paprašyti pagalbos.

Vaikai susiduria su seksualumu žiniasklaidoje

Vaikai susiduria su erotikos ir seksualumo išraiškomis už šeimos ribų. Nors jie tai suvokia, bet dar negali tinkamai suprasti. Tėvai privalo išmanyti žiniasklaidos priemonių naudojimą ir kalbėtis su savo vaikais. Taip galima pasiekti, kad vaikų patirtis, susijusi su seksualumu, lyčių vaidmenimis ir gyvenimo būdu, būtų siejama ne tik su viešumoje dominuojančia tematika. Sveikas pasitikėjimas savimi yra pagrindas apsisaugoti nuo galimų pavojų.

Vaikai turėtų išmokti klausyti savo nuojautos. Jie privalo žinoti, kad yra žmonių, kad ne visi žmonės linki kitiems gero, pavyzdžiui, yra tokių, kurie nori liesti vaiko varpą ar vulvą, parodyti vaikams savo lytinius organus ar pornografinę medžiagą. Būtinai paaiškinkite savo vaikui, kad jis turi galimybę pasirinkti, kas gali jį liesti, kad turi visišką teisę apsiginti. Didžioji dalis seksualinės prievartos atvejų nutinka artimoje aplinkoje (šeimoje). Todėl vaikams būtina turėti patikimų žmonių ir už šeimos ribų, kurie, prireikus, galėtų suteikti pagalbą. Tėvų ir tokių asmenų pareiga atpažinti, kad vaikui reikalinga pagalba ir jam padėti. Pasidomėkite vietinės profesionalios specialistų pagalbos galimybėmis ir pasiūlymais.

Vaikų, patyrusių seksualinį smurtą, elgesys labai skiriasi priklausomai nuo jų amžiaus ir asmenybės. Nedaug vaikų linkę pasakyti, jog jie yra patyrę seksualinį smurtą, jie linkę daryti užuominas, nes neturi tinkamų žodžių apibūdinti tai, kas nutiko. Būtent todėl užuominos dažnai nėra tinkamai suprantamos. Turėtumėte žinoti, kad vaikai seksualinės prievartos nesugalvoja patys. Kai kurių vaikų elgesyje nėra pasikeitimų. Kiti pasikeičia, atsiranda sutrikimų, tokių kaip miego sutrikimai, pilvo skausmas be priežasties, šlapinimo nelaikymas, neigiamai paveikiama kalba, baimės, atsiribojimas ar agresija, seksualinių veiksmų atkūrimas ar seksualizuota kalba. Žinoma, tokius požymius gali sąlygoti ir kitokios priežastys.